Apie Šv. Lauryną

Šv. Laurynas yra įtrauktas į oficialųjį Romos šventųjų ir kankinių katalogą Martirologio Romano, vadinasi yra patikimų istorinių žinių, liudijančių apie asmenį. Šv. Laurynas, diakonas ir kankinys, troško, kaip rašė Šv. Leonas Didysis, sulaukti kankinystės kaip ir popiežius Sikstas.

Fra Angelico (1387 ar 1395–1455). Laurynas prieš Valerianą, 1447-1450.

Iš Is­pa­ni­jos ki­lęs Lau­ry­nas vė­liau ap­si­sto­jo Ro­mo­je. Čia Siks­tas II jam pa­ti­kė­jo arkidia­ko­no pa­rei­gas, tai­gi jo pa­rei­ga bu­vo va­do­vau­ti veik­lai tų pa­siun­ti­nių, ku­rie įvairiuo­se mies­to kvar­ta­luo­se, vargšams da­ly­da­mi Eu­cha­ris­ti­ją ir teik­da­mi iš­mal­dą, kuni­gams pa­dė­da­vo jų apaš­ta­la­vi­mo bei gai­les­tin­gu­mo dar­buo­se. Šias pa­rei­gas jis ėjo iki 258 me­tų, kai im­pe­ra­to­rius Va­le­ri­jo­nas pra­dė­jo žiau­rius per­se­kio­ji­mus. Jų au­ka tapo ir po­pie­žius Siks­tas II, ku­ris, prieš jam įvyk­dant mir­ties nuosp­ren­dį, su­ge­bė­jo su­si­siek­ti su Lau­ry­nu ir pa­ti­kė­jo jam iš­da­ly­ti ben­druo­me­nės tur­tą varg­šams. Pavyzdin­gas krikš­čio­nis ir pa­klus­nus tar­nas Lau­ry­nas šią už­duo­tį įvyk­dė. O ta­da persekio­ji­mai at­si­su­ko ir prieš jį pa­tį. Va­le­ri­jo­nas lie­pė jį su­im­ti ir įsa­kė jam ati­duo­ti bendruo­me­nės tur­tą, apie ku­rį tiek bu­vo gir­dė­jęs kal­bant. Ta­čiau tai bu­vo tik išgalvo­tas tur­tas, nes iš tie­sų Lau­ry­nas prieš im­pe­ra­to­rių sto­jo at­si­ve­dęs mies­to luošius, ne­re­gius, li­go­nius bei vargšus ir ta­rė: „Štai tie Baž­ny­čios tur­tai, nie­ka­da nesen­kan­tys ir vi­sa­da vai­sių duodan­tys tur­tai, ku­rių ga­li ras­ti vi­sur.“

 

Taip ir bu­vo, ta­čiau im­pe­ra­to­riui šis po­el­gis pa­si­ro­dė pa­šai­pus, tad Lau­ry­ną jis nedels­da­mas nu­tei­sė mir­ti. Jo kan­ki­nys­tė bu­vo il­gas ir kan­ki­ni­mų pil­nas kry­žiaus kelias. Ga­liau­siai jį pa­gul­dė ant virš de­gan­čių an­glių krū­vos iš­kel­tų gro­tų... Šį paskutinį iš­bandy­mą Lau­ry­nas pri­ėmė ne­įti­kė­ti­nai drą­siai. Kiek pa­gu­lė­jęs ant vie­no šo­no, budeliams jis pa­sa­kė: „Šis šo­nas jau iš­ke­pęs, tai ap­vers­ki­te ma­ne ant ki­to ir ta­da suval­gy­ki­te.“

 

Prieš mir­tį mel­dė­si už Ro­mos mies­tą. Tad pas­kui ro­mie­čiai už tą jo prie­lan­ku­mo dovaną at­si­ly­gi­no pa­sta­ty­da­mi jam dau­gy­bę baž­ny­čių: pir­mą­ją – kan­ki­nys­tės vie­to­je – Ag­ro Ve­ra­no, ku­ria­me da­bar yra ka­pi­nės, o ki­tą iš kar­to po pir­mo­sios – ant Pompėjos te­at­ro griu­vė­sių, taip nu­si­žen­gė tra­di­ci­jai kan­ki­niams baž­ny­čią sta­ty­ti tik jų kan­ki­nys­tės vie­to­je.

 

Ar­ki­dia­ko­ną Lau­ry­ną – iš­ti­ki­my­bės, pa­klus­nu­mo ir ar­ti­mo mei­lės pa­vyz­dį – po­pie­žius Da­ma­zas pa­ger­bė vie­nu sa­vo įtai­giau­sių ir la­biau­siai jau­di­nan­čių epig­ra­fų: „Bu­de­lių rykš­tės, lieps­nos, kan­ki­ni­mai ir gran­di­nės – vi­sa tai ga­lė­jo nu­ga­lė­ti tik Lau­ry­no tikėjimas. Mal­dau­jan­tis Da­ma­zas api­be­ria do­va­no­mis šį al­to­rių ir gė­ri­si šlo­vin­go­jo kanki­nio do­ry­be.“.​

 

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga

[parengė Bernardinai.lt: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-10-sv-laurynas/86300]

Skriaudžių Šv. Lauryno parapija